Naujienos

Vienąsyk, apie 1982-uosius metus, rašytojas Grigorijus Kanovičius Izraelyje susitiko su ten gyvenusiais litvakais. Atsisveikindami, pasakojo rašytojas, “tie seni žydai - artojai ir sėjėjai juodbruvais, vėjo nugairintais veidais kaip susitarę atsistojo ir - jūs nepatikėsite - iš pradžių hebrajiškai, o paskui, be pauzių, ir riktų neužmirštama Basanavičiaus ir Maironio kalba ėmė giedoti savo mažosios tėvynės - Lietuvos himną. Kaip ir dera, jie sklandžiai sugiedojo jį nuo pradžios iki pabaigos.”

Tarpukario Lietuvos žydai, ypač jaunoji karta, buvo gerokai “sulietuvėję”. Mokyklose jie dažnai susidurdavo su lietuvių kultūra. Skaitė Maironio, Žemaitės, Vaižganto kūrinius. Buvo susipažinę su liaudies dainomis, pasakomis, sakmėmis. Žinojo nacionalinius herojus, kalbėjo lietuviškai. Ir šį lietuviškumą išsivežė su savimi.